Raseinių žemės vardynas

 

Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai.“ Taip vaizdingai apie vietovardžius (anot autoriaus, – žemėvardžius) 1922 m. rašė kalbininkas Kazimieras Būga[1]. Gaila, kad į senąją žemės kalbą vis rečiau įsiklausome, ją beveik pamiršome, o laiko diktuojamos permainos ištrina senuosius vietovardžius, jų vietoje sukuria naujus. Tai neišvengiama, tačiau kuriant nauja nereikėtų pamiršti sena. Kiekviena tauta savo šaknis gali pažinti iš istorinių, archeologinių šaltinių, taip pat ir iš kalbos faktų, šiuo atveju – vietovardžių. Nemažai informacijos išsaugojo senieji Lietuvos žemėvardžiai, tačiau šią istorijos knygą skaityti nelengva, nes joje trūksta daugelio puslapių. Tas spragas užlopyti siekta jau seniai, tam tikslui rinkti ir užrašinėti vietovardžiai. Plačiau.



[1] K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1961, p. 491.