Skip to main content
RASEINISTIKA

Žemės kalba

Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai.“ Taip vaizdingai apie vietovardžius (anot autoriaus, – žemėvardžius) 1922 m. rašė kalbininkas Kazimieras Būga[1]. Gaila, kad į senąją žemės kalbą vis rečiau įsiklausome, ją beveik pamiršome, o laiko diktuojamos permainos ištrina senuosius vietovardžius, jų vietoje sukuria naujus. Tai neišvengiama, tačiau kuriant nauja nereikėtų pamiršti sena. Kiekviena tauta savo šaknis gali pažinti iš istorinių, archeologinių šaltinių, taip pat ir iš kalbos faktų, šiuo atveju – vietovardžių. Nemažai informacijos išsaugojo senieji Lietuvos žemėvardžiai, tačiau šią istorijos knygą skaityti nelengva, nes joje trūksta daugelio puslapių. Tas spragas užlopyti siekta jau seniai, tam tikslui rinkti ir užrašinėti vietovardžiai.

1934 metų gale prie Valstybės Archeologijos Komisijos buvo suorganizuotas Lietuvos Žemės Vardynas, kuris turėjo rūpintis: 1) surinkti visus Lietuvoje esamus ir buvusius žemėvardžius (žemės vardus), 2) juos lokalizuoti atitinkamo mastelio žemėlapiuose, 3) sudaryti jų raidinę kartoteką ir 4) moksliškai apdirbtus paskelbti.“ Taip 1938 m. kovo 30 d. „Lietuvos aide“ išspausdintame straipsnyje „Žemės vardai pasako, kur gyventa lietuvių... Įspūdžiai aplankius Lietuvos Žemės Vardyną“ rašoma apie vietovardžių rinkimo darbo pradžią.

1934 m. išleistoje vietovardžių rinkimo instrukcijoje šio darbo iniciatorius K. Alminauskis taip apibūdino tokios veiklos svarbą: „Kiekvienas žemėvardis, vietos žmonėms juos vienaip ar kitaip pramenant, turėjo, o dažnai ir dabar tebeturi suprantamos, ar bent nuvokiamos prasmės. Iš šitų vardų daug ką galima spręsti apie žmonių būdą, galvoseną, apie kalbos polinkius naujiems žodžiams kurti, apie pačių žodžių darybą ir kitką. Bet ne vien kalbotyrai svarbus žemės vardynas. Jis mums suteikia žinių apie krašto apgyvendinimą, ūkio istoriją, geografiją, geologiją, augmeniją bei gyvūniją, krašto bei bažnyčios istoriją, istorinę geografiją ir tt.“[2]

Valstybės remiama akcija greitai davė rezultatų – per 1935–1937 m. daugiausia pradinių mokyklų mokytojų užpildytose anketose užfiksuota apie 150 000 vietovardžių. Tarp daugybės anketų į keletą storų aplankų sugulė ir Raseinių krašto vietovardžiai. Ačiū Lietuvių kalbos instituto direktorei dr. Jolantai Zabarskaitei ir Vardyno skyriaus vadovui habil. dr. Kazimierui Garšvai, maloniai leidusiems pasinaudoti šiuo lobynu.

Nemažai Raseinių krašto vietovardžių galima rasti įvairiuose žodynuose, žinynuose. Dabar leidžiamas ypač išsamus Lietuvos vietovardžių žodynas (kol kas išleistas tik pirmas jo tomas)[3] pateikia kompleksinį, visą Lietuvą apimantį vaizdą, tačiau vietovardžiai jame išdėstyti kilminiais lizdais, t. y. tos pačios kilmės vietovardžiai sudaro vieną žodyno straipsnį. Raseinių rajono



[1] K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1961, p. 491.

[2] Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti. Sudarė K. Alminauskis, Kaunas, [1934], p. 7.

[3] Lietuvių vietovardžių žodynas, T. 1: A-B, Vilnius, 2008, CLXXX, 832 p.

žemėvardžiai toje gausoje tiesiog ištirpsta ir sunku surasti tuos, kurie būdingi mūsų kraštui. Kiek anksčiau išleistas vietovardžių kirčiavimo žodynas[1] apima tik svarbesnius objektus. Gana išsamus dar 1976 m. išleistas „Lietuvos TSR administracinio suskirstymo žinynas“[2], tačiau ir čia nerasime daugelio vienkiemių, jau išnykusių kaimų pavadinimų. Šią spragą bent iš dalies užpildo 1925 m. išleisti pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenys[3]. Aišku, šiose knygose nėra „mažųjų“ vietovardžių – upelių, kalnelių, kelių, pievų ir kitų „vietinės reikšmės“ geografinių objektų. Kita vertus, dauguma hidronimų – upių, ežerų pavadinimų – pateikti Aleksandro Vanago parengtame „Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne“[4], tačiau ir čia jie sugrupuoti pagal kilmę, todėl rasti nedidelio upelio pavadinimo aiškinimą ne visada paprasta.

Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje saugomų anketų pagrindu jau parengtas ne vienas straipsnis apie įvairių vietovių žemėvardžius. Dviejuose Marijos Razmukaitės moksliniuose straipsniuose aptarti Viduklės[5] ir Paupio[6] krašto vietovardžiai. Gaila, kol kas tokio tyrimo nesulaukė kiti Raseinių rajono vietų vardai.

Taigi iki šiol nė vienas leidinys nepateikė išsamaus Raseinių krašto žemėvardžių žodyno, kuriame ne tik būtų prieinama kalbininkui įdomi informacija, bet ir atspindėtas istorinis kontekstas, pateiktos krašto pažinimui svarbios žinios apie kiekvieną žymesnį geografinį objektą. Raseiniai šiuo požiūriu niekuo neišskirtini, – mūsų žiniomis, tokio sąvado iki šiol neturi nė vienas Lietuvos regionas. Tikimės, kad šis leidinys bent iš dalies užpildys susidariusią mūsų krašto pažinimo spragą. Kita vertus, skaitant sąvadą nereikia pamiršti, kad anketose pateikta informacija (ypač istorinė) jas pildžiusių žmonių nebuvo tikrinama pagal kitus nepriklausomus šaltinius, todėl nereikėtų jos vertinti kaip galutinę ir neginčijamą tiesą[7]. Daugeliu atvejų tokie faktai galėtų tapti tolesnių tyrinėjimų nuoroda.

Siekiant kuo geriau atspindėti senosios Raseinių krašto geografijos ypatumus, aiškiau išdėstyti šiam kraštui būdingus vietovardžius, šiame sąvade jie nėra grupuojami pagal kilmę, o kiekvienam minimam objektui skiriamas savarankiškas straipsnis. Pavyzdžiui, Raseinių valsčiuje minimos net trys Dubysos (deja, be „tikrosios“ Dubysos, kurios kaip savarankiško objekto aprašymo kažkodėl nėra nė vieno padubysio kaimo ar dvaro pateiktoje anketoje).

Anketose užrašyti vietovardžiai – tai savotiškas to meto kaimo geografijos atspindys, tam tikri orientyrai, kaimo gyvenimą savaip įrėminanti koordinačių sistema, pagal kurią buvo matuojami atstumai, nusakoma tam tikro įvykio vieta, judėjimo kryptis. Vos ne kiekvienas toks



[1] Vietovardžių kirčiavimo žodynas / sudarė Marija Razmukaitė, Vytautas Vitkauskas, Vilnius, 1994

[2] Lietuvos TSR administracinio suskirstymo žinynas, II dalis, Vilnius, 1976

[3] Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys, Kaunas, 1925

[4] A. Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981

[5] M. Razmukaitė, Viduklės apylinkių vardynas, Viduklė / Sudarytojas Antanas Pocius, Kaunas, 2002, p.1062-1071

[6] M. Razmukaitė, Paupio parapijos vietų vardai, Paupys / Sudarytojas Antanas Pocius, Kaunas, 2009, p.161-163

[7] Kai kurie netikslumai ar abejotini faktai, kiek leido galimybės, patikslinti skliausteliuose pateikiamose sudarytojo pastabose.

geografinis objektas minė kokią nors istoriją, buvo savaip ypatingas, turėjo tik jam būdingų savybių. Melioracijos pakeistame, sukultūrintame kraštovaizdyje tuos orientyrus rastume jau gana sunkiai, daugelio ir žymės nebeliko. Tuo vertingesnė prieš dešimtmečius užfiksuota informacija, kuri leidžia bent iš dalies atkurti to meto kaimo vaizdinį, suvokti prarastų kraštovaizdžio darinių charakteristikas, pajusti juos supusią aurą.

Daugelis sąvade pateiktų vietovardžių mena tuos laikus, kai kaimai dar nebuvo tapę pusiau miesteliais, pusiau kolūkinėmis gyvenvietėmis, kai kiekvieno kaimo teritorijoje būdavo bent po kelias pelkes, o upeliai upeliukai dar nebuvo paversti bevardžiais melioracijos grioviais. Daugelis tų pelkių, upelių ar kalnelių turėjo ne tik pavadinimus, bet ir buvo apipinti padavimais, legendomis, – turėjo savitą aurą, sielą, kurią seniai sunaikino ir išstumdė melioratorių ekskavatoriai ir buldozeriai. Beveik prieš 80 metų užfiksuota, XX a. permainų dažnai neatpažįstamai pakeista geografinė aplinka, ją savaip įprasminę vietovardžiai, juos supusios legendos, taiklus dirvožemio ypatybių apibūdinimas, lokalizavimas (susiejimas su kitais ženklesniais vietos objektais) – visa tai sudaro dalį prarastos mūsų tautinės savasties, istorinės atminties. Jau tada, kai vietovardžiai buvo užrašinėjami, jie dažnai priminė išnykusius objektus, – karčemas, malūnus, užakusius ežerėlius, globė blėstančius pagonybės laikų atšvaitus.

Perteikiant anketose užfiksuotą informaciją stengtasi išlaikyti originalią sakinio struktūrą, paliktì pasitaikantys bendrinėje kalboje nebevartojami žodžiai, irgi atspindintys laikmečio dvasią, užrašinėtojo ir pateikėjo asmenybę. Nenuglostyta kalba, dabar jau neįprastai skambantys žodžiai, beveik kiekviename iš jų užkoduoti praeities reliktai, liudijimai nuolat persipina su XX a. ketvirtojo dešimtmečio Raseinių krašto kaimo realijomis, sparčiai besikeičiančiu kraštovaizdžiu. Nors iki kolektyvizacijos dar buvo geras dešimtmetis, o ištisinė melioracija – dar tolesnėje ateityje, tačiau skaitant anketas jau akivaizdžiai juntamas senojo kaimo byrėjimas, eižėjimas, į praeitį nuslinkusi ir užmarštin grimztanti baudžiava, dažnai minimi nauji vienkiemiai, primenama, kada tas ar anas kaimas išsiskirstė į viensėdžius. Visos tos užuominos leidžia geriau suprasti ir pajusti kasmet gilėjančios dešimtmečių prarajos atskirtos kitos epochos gyvenimą, pamatyti išblukusias to meto kasdienybės spalvas.

Kita vertus, branginant šiuos praeities liudijimus, vis dėlto kai kur teko šiek tiek redaguoti vietovardžių paaiškinimus ir apibūdinimus, taisyti akivaizdžias gramatines klaidas, „šiuolaikinti“ kai kurių žodžių rašybą (pvz., vietoj piauti rašoma pjauti), sakiniams suteikti lengvesnę, geriau suprantamą formą.

Pagrindinei, „antraštinei“ gyvenvietei skirtame straipsnyje paprastai išvardijami visi to kaimo, dvaro ar vienkiemio anketoje aprašyti vietovardžiai, suteikiantys papildomos informacijos apie gyvenvietę. Deja, kai kurių gyvenamųjų vietovių anketos liko neužpildytos arba jose įrašytas tik kaimo pavadinimas ir lakoniška frazė „žemėvardžių nerasta“. Antai Nemakščių I ir II kaimuose bei Nemakščių miestelio anketose nerasta nė vieno žemėvardžio, o Gabšių kaime jų užfiksuota net 

29. Bent dalį tokių anketose neužrašytų vietovardžių, jų kaitą užfiksavo tarpukariu vykdytos Žemės reformos dokumentai, kurie dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve[1]. Šie dokumentai leido papildyti sąvadą vietovardžių anketose nerastais žemėvardžiais. Vykdant Žemės reformą buvo pakeisti kai kurių dvarų pavadinimai, dvarai pervadinti kaimais. Ši informacija surinkta iš tarpukariu leistų „Vyriausybės žinių“.

Šiuo sąvadu nesiekiama sunorminti senųjų, jau išnykusių vietovardžių rašybos ir kirčiavimo. Dabar esančių gyvenviečių pavadinimai sukirčiuoti pagal „Lietuvos TSR administracinio suskirstymo žinyną“ ar kitus anksčiau minėtus žodynus. Deja, surašinėtojai toli gražu ne visada užfiksavo vietovardžių kirčiavimą, nenurodė ir kaip jie buvo tariami. Kita vertus, kai kada užfiksuoti net keli vieno žodžio kirčiavimo variantai. Kai kurių vietovardžių pavadinimai (pvz., hidronimai) įvairiuose kaimuose tarti skirtingai, – tie ypatumai ir palikti nesuvienodinti. Tokiu atveju antraštinis žodis nekirčiuojamas, o variantai pateikti skliausteliuose. Taip pat skliausteliuose pateikiamos vietovardžio formos, jei anketoje užfiksuota jo rašyba ar tarimas skiriasi nuo bendrinės kalbos. Beje, kai kada anketose pažymėtas kirtis taip pat kėlė abejonių. Tokiais atvejais anketą užpildžiusio žmogaus pateiktas variantas irgi rašomas skliausteliuose, o straipsnio antraštinis žodis nekirčiuojamas.

Stengiantis kiek galima tiksliau perteikti vietovardžių ir apie juos informaciją pateikusių žmonių kalbos autentiškumą, išsaugotas aprašymų savitumas, apibūdinimams vartoti (dažnai gana archajiški, mums neįprasti) žodžiai, manant, kad jie ne tik nusako objektyvias kokio nors geografinio objekto savybes, bet ir atspindi subjektyvų pateikėjo ar surašinėtojo patirtą įspūdį, matytą vaizdą. Aprašomo laikotarpio ypatumus atspindi, vykusius pokyčius pabrėžia ir dažnai pasikartojantis žodelis „dabar“, skliaustuose nurodant, kokie metai turimi galvoje, t. y. anketos užpildymo datą. Per trumpą trejų metų laikotarpį surinkti vietovardžiai pateikė unikalų to meto gyvenimo skerspjūvį, o ši aplinkybė taip pat turi nemenką pažintinę reikšmę.

1935–1937 m. užpildytos anketos užfiksavo ne tik to meto padėtį, aktualijas, bet ir legendas, padavimus, atspindėjo kaimiečių praeities suvokimą, istorinę atmintį. Sąvade pateikta informacija leidžia atskleisti į praeitį negrįžtamai nugrimzdusį mūsų istorijos ir pasaulėjautos klodą. Labai gaila, kad surašinėtojai užfiksavo tik dalies (nors ir didelės) Raseinių krašto miestelių, kaimų ar dvarų visumos vietovardžius. Nors anketose išliko daugiau kaip 600 didesnių ar mažesnių dabartinio Raseinių rajono teritorijoje buvusių gyvenviečių žemėvardžių, tačiau tai toli gražu ne viskas, ką buvo galima užrašyti.

Pateikiant anketose užfiksuotą medžiagą siekta ne tik padaryti ją prieinamą kuo platesniam skaitytojų ratui, pagal galimybes sugrąžinti į vartoseną, bet ir paskelbti unikalią, neretai gyvojoje kalboje jau nebeperteikiamą informaciją apie išnykusius kraštovaizdžio objektus, jų istoriją, taip



[1] Daugiausia tai fondo Nr. 1250 1, 2, 3 apyrašų bylos.

individualizuojant kiekvieną Raseinių krašto žemės kampelį. Nors kol kas susistemintas ir šiame sąvade pateiktas tik vieno Raseinių valsčiaus apie 950 geografinių objektų vardynas, tačiau ir jis iškalbingai atspindi XX a. ketvirtojo dešimtmečio aktualijas, istorinę atmintį, besikeičiantį kraštovaizdį ir jo ypatybes. Tikimės, kad leidinys bus naudingas visiems, kas nori geriau pažinti gimtąjį kraštą, jo praeitį.

Įgyvendinant Raseinių rajono savivaldybės etninės kultūros plėtros programą, šį elektroninį leidinį parengė Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka. Viliamės taip bent iš dalies, bent į rašytinę kalbą „susigrąžinti“ prieš dešimtmečius gyvavusius, dabar dažnai jau pamirštus vietovardžius. Susiorentuoti to meto krašto geografijoje padės Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Kariuomenės štabo Karo topografijos skyriaus 1939 m. išleistas Raseinių apylinkių topografinis žemėlapis.

Už pagalbą ir konsultacijas nuoširdžiai dėkoju Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vadovui habil. dr. Kazimierui Garšvai ir lituanistei, redaktorei Vilijai Kruopienei. Ačiū kolegei, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėjai Editai Sprauniūtei, apipavidalinusiai šį leidinį.

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyresnysis bibliotekininkas

Jonas Brigys