Vietovardžių slėpiniai

2015 12 15

Vietovardžiai nuo seno ne tik įvardijo reikšmingesnius gamtos objektus, juos charakterizavo, bet saugojo gyvąją tautų atmintį, primindavo vietos bendruomenei svarbius įvykius, kažkuo išsiskyrusius žmones, jų veiklą. Įgyvendinant Raseinių rajono savivaldybės etninės kultūros plėtros programą Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka tęsia senųjų Raseinių krašto vietovardžių sąvado sudarymą. Šiame diske pateikiami dviejų – Betygalos (58 gyvenvietės, 708 vietovardžiai) ir Girkalnio (77 gyvenvietės, 750 vietovardžiai) – valsčių žemėvardžių sąvadai.

Pagrindinis šaltinis – Lietuvių kalbos instituto (LKI) Vardyno skyriuje saugomos anketos, kurias 1935-1937 m. užpildė tuometinių pradžios mokyklų mokytojai. Vos ne kiekvienas anketose apibūdintas geografinis objektas priminė kokią nors istoriją, turėjo tik jam būdingų savybių.

Deja, surašinėtojai toli gražu ne visada užfiksavo vietovardžių kirčiavimą, nenurodė ir kaip jie buvo tariami. Kita vertus, kai kada užfiksuoti net keli vieno žodžio kirčiavimo variantai. Kai kurių vietovardžių pavadinimai (pvz. hidronimai) įvairiuose kaimuose tarti skirtingai. Vienas tokių pavyzdžių – per Raščių, Raščiukų ir Surmantų kaimus tekantis Rõkklonio upelis, kurio pavadinimo užrašyti net trys variantai: Rukluõnė, Runklúonė ir Rokluonė.

Pristatant šį tęstinį projektą norime parodyti kaip vietovardžiai atspindėjo senųjų Girkalnio valsčiaus gyventojų – šiuo atveju amatininkų – veiklą. Nors sąvado medžiaga neaprėpia visų tokių verslaviečių (Žemės vardyno anketos buvo pildomos ne tuo tikslu, be to daug kas priklausė nuo užrašytojo kruopštumo), tačiau ir ta nepilna mus pasiekusi informacija gana įdomi.

Jei šiandien prireikus puodo ar kokio indo keliaujame į parduotuvę, tai senesniais laikais reikėjo apsilankyti turguje ar pas puodžių. Prireikus plytų irgi trumpiausias kelias vedė į artimiausią plytinę. Tokią „pramoninę" veiklą savotiškai įamžino vietovardžiai. Antai Girkalnio valsčiuje rasime kažkada čia buvusias plytines (vokiškai plyta – zíegel) primenančius Cigelnės kaimą ir Cigelnę – apie ½ ha lauką Kiečių kaime (seniau čia buvusi plytnyčia (plytų dirbtuvė). Anot pateikėjų, 1935 m. ten buvo tik duobių žymės.). Čia reikėtų priminti, kad dvi Cigelnės buvo ir Raseinių valsčiuje: tai molio duobė Dainelių kaime ir vieta Dobrasčio kaime.

Dar viena plytinės vieta Kaulinyčia buvo Dobilių kaime – pasakota, kad senovėj ten buvusi plytnyčia (plytinė) ir 1935 m. dar rasdavo plytkraščių. Taip pat pasakota, kad Pylimas – apie 7 ha dirbtinė prūdo užtvanka Dautartų kaime – žymėjo šioje buvusį malūną ir plytinę.

Su moliu dirbusių amatininkų buvimą primena Skálsiškės ganykla Surmantų kaime. Čia imdavo molį ir dirbdavo puodus. Akmeniškių kaime, Pr. Rukštelio žemėje buvo vieta Puodžius. Ten seniau dirbo molinius indus. Aušgirio kaime buvo apie 19,5 ha ploto vienkiemis Žydinė. Kitą kartą ten gyveno žydas – puodžius.

Dvaruose ir greta buvusiuose kaimuose buvo galima rasti ir kitokių amatų. Antai Pramedžiavos kaime, „pietų pusėj nuo Prūdo", buvo apie ½ ha sodas Saravarnė. Jamebuvo olandiškų sūrių dirbtuvė. Dar egzotiškesnį verslą primena Plaušinių II kaimas, dar vadintas Ūtininkais. Yra padavimas, kad čia buvo stiklų fabrikas Ūta, todėl ir tas vardas iš to kilo.

Tikimės, kad tik labai siauram skaitytojų ratui prieinamos medžiagos pagrindu (LKI rankraštynu gali naudotis tik mokslininkai) parengtas ir rajono vartotojams pateiktas leidinys užpildys pažinimo spragą, beveik pusantro tūkstančio neretai jau išnykusių vietovardžių aprašymų praplės krašto istorijos ir etnokultūros pažinimo lauką.

Jonas Brigys,

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyriausiasis bibliotekininkas